English
Į pradžią Svetainės žemelapis
Print
 
LIETUVOS DAINŲ
ŠVENTĖS FILMAS
Š  V  E  N  T  Ė  S
A K I M I R K O S
DAINŲ ŠVENTĖS
B I L I E T A I
Tarptautinis pripažinimas

 2003 m. lapkričio 7 d. UNESCO paskelbė Estijos, Latvijos ir Lietuvos Dainų švenčių tradiciją žmonijos žodinio ir nematerialaus kultūros paveldo šedevru.


Žmonijos žodinis ir nematerialus kultūros
paveldas

   

 

    Lietuvos medžiaga bendrai Estijos, Latvijos ir Lietuvos bylai,

parengtai UNESCO, siekiant visų trijų šalių dainų švenčių

 tradicijų pripažinimo Pasaulio žodinio ir nematerialaus

kultūros paveldo šedevru.

 

Lietuvos Dainų švenčių tradicija ir simbolizmas

Nacionalinė dainų ir šokių šventės tradicija – tai šimtą metų besitęsiantis procesas, išaugęs iki reikšmingiausio, didžiausio Lietuvos kultūros reiškinio, kuris ugdo visuomenės kūrybines galias, telkia ją meninei veiklai ir periodiškai suburia į didžiulius šventinius renginius įvairių sričių mėgėjų meno kolektyvus, profesinės kultūros atstovus ir sukelia didžiulį visuomenės rezonansą.

Kultūriniu požiūriu nacionalinė dainų ir šokių šventimo tradicija yra tautinio kultūrinio identiteto išraiška, besiremianti masiniu meno mėgėjų – choristų, šokėjų ir muzikantų – judėjimu. Jų kuriamas meninis produktas ir pats buvimas (visomis papildomomis apraiškomis – vidiniu ir platesniu tarpusavio  bendravimu, šviečiamąja, kūrybine veikla) atlieka tarpinės, jungiamosios grandies tarp archajiškų kultūros klodų ir šiuolaikinės  profesionalios kūrybos funkciją. Kultūriniu–istoriniu požiūriu nacionalinė dainų ir šokių šventės tradicija yra daug prisidėjusi prie nacionalinės Lietuvos kultūros formavimosi XIX a. pabaigoje – XX amžiaus pirmojoje pusėje ir tapo svarbiausia tautinio kultūrinio identiteto išraiška bei jo išsaugojimo forma, nuolat aktualizuojančia reikšmingiausią tradicinės kultūros palikimą (ypač visuotinai pripažintą vertingiausią jo dalį – dainą) bei reikšmingiausius praeities ir dabarties profesinės kūrybos klodus. Dabartiniu metu dainų ir šokių šventimo tradicija yra įgijusi pusiausvyrą:  viena vertus, yra plati terpė profesinio meno kūrėjams išaugti, antra vertus, yra  profesinio meno naudotoja savo reikmėms.

Pilietiniu ir politiniu požiūriu dainų ir šokių šventės tradicija visada, ypač okupacijų laikotarpiais, buvo tarsi slaptas ginklas nacionaliniam identitetui palaikyti ir nepriklausomybės siekiams ginti. Tai, kad trijų Baltijos šalių nepriklausomybės kūrimas 1990 metais įvyko kaip „dainuojančios revoliucijos”, yra nemažas dainų ir šokių šventės tradicijos suformuotos pasaulėjautos nuopelnas.

Socialiniu požiūriu Dainų šventės dalyviai apima visus Lietuvoje egzistuojančius socialinius sluoksnius. Amžiaus atžvilgiu dalyviai skirstomi į vaikų, jaunimo, suaugusiųjų ir vyresniųjų amžiaus grupes.  Lyties požiūriu tai – vyrai ir moterys. Tautybių požiūriu dalyviai  taip pat apima visų Lietuvoje gyvenančių  tautybių atstovus.  Po Nepriklausomybės atkūrimo į Dainų šventę suvažiuoja lietuvių iš 15-os pasaulio šalių, todėl šventė įgavo Pasaulio lietuvių dainų šventės statusą ir vardą. Laikotarpiu tarp Pasaulio lietuvių dainų švenčių regionuose – rajonuose  ir mažesnėse vietovėse – rengiamos vietinės Dainų šventės.

Laisvę  atgavusios nepriklausomos valstybės sąlygomis dainų ir šokių šventės tradicija tampa natūralia kultūrine sklaida, kuria kaskart periodiškai, surengiant nacionalinius renginius sostinėje,  sutvirtinamas piliečių patriotinio bendrumo jausmas.

Palyginti su Latvija ir Estija, Lietuvoje dainų ir šokių šventės tradicija atsirado vėliau, bet tai įvyko dėl ypač žiaurių represijų, kurių carinės Rusijos valdžia ėmėsi prieš Lietuvą po to, kai  numalšino Lietuvoje ir Lenkijoje 1863 m. įvykusį sukilimą, siekusį išvaduoti šias tautas iš carinės Rusijos priespaudos. Šį sukilimą numalšinus, Lietuvoje buvo uždrausta nacionalinė spauda lotynų rašmenimis, uždarytos visos katalikų parapijų mokyklos, kultūrinės draugijos ir Vilniaus universitetas, sukilime dalyvavęs tautos elitas ištremtas į Sibirą ir išžudytas.

Dainų ir šokių šventės tradicija Lietuvoje gyvuoja 79 metus, skaičiuojant nuo 1924 metų, kai buvo surengta pirmoji Dainų diena. Nuo pirmosios Dainų dienos iki šių metų yra surengta 15 Dainų švenčių. Laikui bėgant dainų ir šokių šventės tradicija Lietuvos kultūroje labai įsitvirtino ir išsiplėtojo: nuo vienos dienos renginio, kuriame dainavo tik chorai, iki šešių dienų šventimo, per kurias yra surengiama daugiau kaip dešimt įvairių koncertų ir kitų renginių. Dainų ir šokių šventės tradicijos plėtimosi į naujas meno sritis tendencija ypač pasidarė akivaizdi Lietuvai atkūrus nepriklausomybę 1990 metais,  kai tapo įmanoma natūrali ir spontaniška Lietuvos kultūros sklaida.

Šiuo metu dainų ir šokių šventės tradiciškai organizuojamos taip: pasibaigus pagrindiniam renginiui, Pasaulio lietuvių dainų šventei, kaip kulminaciniam šventimo akcentui Vilniuje, visoje Lietuvos valstybėje, t.y. jos kultūros, švietimo institucijose, visuomeninėse organizacijose, pradedama rengtis ateinančiai šventei. Chorai, šokių grupės, instrumentinės muzikos ansambliai rengia naują repertuarą. Jiems suteikiama metodinė parama, pasirūpinama naujų meno kūrinių įsigijimu ir jų išleidimu, kolektyvų vadovams rengiami mokomieji seminarai. Paprastai šventei ruošiasi beveik visi mėgėjų meno kolektyvai. Prieš renginius Vilniuje visiems mėgėjų meno kolektyvams surengiamos apžiūros, kuriose atrenkami pajėgesni kolektyvai. (Nes visų, norinčių dainuoti ir šokti, pakviesti į Vilnių neįmanoma. Dalyvių skaičius būtų pernelyg didelis.) Šiuo metu į Dainų šventę  Vilniuje suvažiuoja vidutiniškai apie 30 tūkstančių meno mėgėjų.

Dainų ir šokių  šventimo renginiai Vilniuje vyksta 6 dienas. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 1990 metais, jie rengiami kas ketveri metai liepos mėnesio pradžioje. Išimtis – 2002 m. turėjusi vykti Dainų šventė nukelta į 2003 m. Į Dainų šventės struktūrą įtraukiamas ir Valstybės dienos paminėjimas liepos 6-ąją dieną.

 

Pasaulio lietuvių dainų šventės struktūra šiuo metu nusistovėjusi. Pagrindiniai renginiai:

1. Pirmoji būna Folkloro diena, į kurią suvažiuoja vidutiniškai apie 4 tūkstančius autentiško folkloro atlikėjų. Ši diena turi tradicinę savo vietą – tai nuo XIII–XVI amžių susiformavusi Lietuvos valdovų pilių teritorija, kurioje yra gražus senas parkas, vadinamas Sereikiškių parku. Folkloro dienos esmė – pademonstruoti keturių Lietuvos regionų (Aukštaitijos, Žemaitijos, Suvalkijos ir Dzūkijos) iki šių dienų išlikusių liaudies dainavimo ir šokimo tradicijų savitumą. Kiekvienam regionui skiriama atskira erdvė, kurioje jie stengiasi išskleisti ir parodyti savo kraštų, miestelių, kaimų folklorinės tradicijos specifiškumą. Folkloro atlikėjams koncertuojant, tuo pačiu metu vyksta liaudies dailės, amatų mugė ir demonstravimas, žiūrovai gali pasivaišinti tradiciniais valgiais ir gėrimais. Ši diena labai populiari ir mėgstama dėl natūralaus, tiesioginio atlikėjų ir žiūrovų bendravimo, laisvos atmosferos ir sudarytų galimybių įsitraukti į šventės vyksmą žiūrovams. Vakare, baigiantis koncertams, Folkloro diena išsilieja į masinį liaudies dainų dainavimą.

2. Dainų šventė tapo svarbia  raiškos erdve liaudies dailei. Tą pačią  Folkloro dieną Lietuvos nacionaliniame muziejuje ar kitur atidaroma liaudies meno paroda, kuri dar kurį laiką  veikia ir pasibaigus šventiniams renginiams. Į liaudies meno parodą atrenkami geriausių šiuolaikinių tautodailininkų kūriniai iš visos Lietuvos, eksponuojami istoriškai ir meniškai reikšmingi darbai iš muziejų fondų. Kas kartą rengiamos vis kito žanro parodos – pavyzdžiui, tapybos, skulptūros, taikomojo meno ir pan.

Liaudies meno parodose vidutiniškai dalyvauja apie 500 liaudies menininkų, eksponuojama apie 1500 kūrinių.

3. Trečiasis renginys – Ansamblių vakaras. Tradicinė vieta – netoli nuo Valdovų pilių teritorijos, istorinio Vilniaus centro,  esanti Kalnų parko estrada, pasižyminti labai gražiu kraštovaizdžiu ir sudaranti natūralų amfiteatrą režisuotiems renginiams atlikti.

Dainų ir šokių ansamblis – trijų žanrų lydinys: harmonizuotas lietuvių liaudies dainas arba specialiai kompozitorių sukurtas dainas atliekantis choras, lietuvių modifikuotų tautinių instrumentų orkestras, kuris atlieka ne tik akompanimento funkciją, bet ir pats savarankiškai muzikuoja, ir tautinio sceninio šokio grupė. Kompozitoriai, choreografai, poetai (tekstų autoriai) medžiagos savo kūriniams (o renginio režisieriai – pagrindinei vakaro idėjai) semiasi iš liaudies kūrybos palikimo. Šių ansamblių  atliekamo repertuaro pagrindas – stilizuotas, harmonizuotas, modifikuotas folkloras, jį imituojanti autorinė kūryba, originalūs kūriniai.

Programos rengiamos paprastai teminės, pasirenkant kaip pagrindą darbo, šeimos ar kitus papročius.

Ansamblių vakare dalyvauja vidutiniškai 3 tūkstančiai atlikėjų. Vieną ansamblį gali sudaryti nuo 10 iki 70 narių.

Ansamblių vakaras žiūrovų labai mėgstamas dėl savitos, teatralizuotos jo raiškos. Kadangi Ansamblių vakaras sutraukia daug žiūrovų, o vietų skaičius Kalnų parko estradoje yra ribotas, kartais šio vakaro programa rodoma du kartus.

4. Ketvirtas renginys – Šokių dienos koncertas, kuris vyksta „Žalgirio” stadione. Tai masinis bendros kompozicijos įvairaus amžiaus šokėjų koncertas. Koncerto scenarijus sudaromas laikantis vienos bendros temos, kuri dažniausiai pasirenkama remiantis liaudies kūrybos palikimu, – akcentuojant darbo, šeimos, švenčių ar panašią paprotinę medžiagą. Masines kompozicijas kuria choreografai, stilizuoto liaudies šokio profesionalai.

Šokių dienoje dalyvauja įvairaus amžiaus šalies tautinių šokių ansambliai – nuo mažų vaikų iki senyvo amžiaus žmonių, iš viso apie 9 tūkstančius šokėjų.

Kaip ir kitos dienos, Šokių diena mėgstama dėl savo spalvingumo, gražių tautinių rūbų ir stadiono aikštėje šokėjų  „piešiamų” aikštės kompozicijų įvairumo.

5. Baigiamasis Dainų šventės akcentas – Dainų diena, kuri tradiciškai vyksta Vingio parke, specialiai Dainų dienai pastatytoje estradoje. Dainų dienos programoje vidutiniškai dainuoja apie 400 chorų, iš viso apie 15000 atlikėjų, t.y. – vaikų, jaunimo, moterų, vyrų ir mišrūs chorai. Tradiciškai dainuojamos harmonizuotos ar specialiai subalsuotos liaudies dainos, klasikų ir šiuolaikinių kompozitorių sukurti kūriniai chorams. Didžioji dalis chorinių dainų atliekama a capella, kitoms pritaria pučiamųjų ar simfoninis orkestras. Kiekvieną dainą diriguoja vis kitas dirigentas. Dainų atlikimo, apskritai visos dienos sėkmę lemia režisieriaus, dailininko, dirigentų išradingumas. Jie ir sukuria bendrą emocinę ir meninę renginio būseną.

Chorinių dainų programa trunka apie 4 valandas. Jai pasibaigus prasideda spontaniškas visų  į Vingio parką susirinkusių žmonių dainavimas, užsitęsiantis dar kelias valandas. Atliekamos populiarios autorinės, liaudies dainos, romansai, mėgstamiausios pramoginės muzikos melodijos.

 

Dainų ir šokių šventimą gaubia papildomi, bet ne mažiau vertingi renginiai.

Pirmąją dieną, kai visi dalyviai suvažiuoja į Vilnių, vyksta ceremonialas labai senose Rasų kapinėse ir Antakalnio memoriale (juose palaidota daug garbingų Lietuvos valstybės žmonių) valstybės ir kultūros veikėjams, kovotojams už Lietuvos nepriklausomybę pagerbti. Tradicija minėti tautos patriarchus, žymius žmones ir kovotojus už laisvę yra kilusi  iš labai gilių liaudies kultūros klodų. Pagerbti mirusiuosius – labai archajiškas lietuvių liaudies  paprotys, kurio visuotinai laikomasi iki šių dienų.

Pirmąją susibūrimo dieną dar įvyksta keletas mažesnių renginių. Tai gali būti  kanklių muzikos vakaras Vilniaus universiteto Petro Skargos kieme, pramoginių dainų šventinis koncertas Jaunimo teatre ar pan.

Antrąją susibūrimo dieną prieš prasidedant Folkloro dienai, Dainų šventės vadovus, svečius, kolektyvų  atstovus garbingai priima Lietuvos Prezidentas. Čia jiems įteikiamos regalijos, jie pasveikinami, jiems palinkima sėkmės.

Folkloro, dainų ir šokių renginius aplanko valstybės Prezidentas, Lietuvos Seimo nariai, dauguma garbingų kultūros ir meno žmonių.

Vykstant Dainų šventei paprastai rengiamas mišrių, vyrų, moterų chorų konkurso baigiamasis turas Nacionalinėje filharmonijoje. Šis pasirodymas sutraukia specialistus ir išprususius choro meno mėgėjus.

Paskutinę renginių dieną vyksta masinės eitynės iš Arkikatedros aikštės į Vingio parką, kuriame visą vakarą vyksta Dainų diena. Eitynės trunka apie 3 valandas. Dainininkai, šokėjai ir kiti atlikėjai žygiuoja susibūrę į atskirų Lietuvos rajonų, kolektyvų, gyvenančių kitose šalyse, delegacijas, delegacijos neša savo rajonų, žymesnių kolektyvų vėliavas ir pan. Gausiai susirinkę miesto gyventojai ir svečiai  nuoširdžiai ir emocionaliai sveikina eitynių dalyvius.

 

Dainų šventė ir visos prieš ją vykstančios mažesnės regioninės šventės, konkursai, peržiūros buvo ir yra svarbiausi renginiai, kuriuose  vilkima tautiniu kostiumu.

Dainų šventės renginiams ir paruošiamojo etapo būklei atspindėti specialiai išleidžiama knyga ir laikraštis.

Renginius transliuoja Lietuvos radijas ir televizija, atspindi periodika.

 

Dainų ir šokių šventės tradicija buvo ir yra Lietuvoje didelės svarbos procesas ir reiškinys. Tai sąlygoja šios tradicijos   daugiafunkcinė  reikšmė:

Visų pirma, dainų ir šokių šventė subtilia, meno kalba įprasminta forma visada teigė ne tik kultūros savitumą, bet ir valstybingumo siekį.

Antra, dainų ir šokių šventės tradicija tapo svarbiu Lietuvos visuomenę integruojančiu veiksniu.

Trečia, dainų ir šokių šventės tradicija tapo visuotiniausia, visą tautą apimančia jos kultūrinio, meninio, pilietinio ir politinio identiteto išraiška.

Ketvirta, dainų ir šokių šventės tradicija tapo archajiško liaudies kultūros palikimo, kolektyvinės tautos kūrybos, ir modernesnės nacionalinės kultūros, profesinio meno formavimosi jungiamąja grandimi.

Dainų ir šokių šventės tradicija skatina ir ugdo visuomenės kūrybines galias, ji yra ypač svarbi jaunimo muzikinio ir apskritai kultūrinio ugdymo priemonė.

Ši tradicija labai prisideda prie visuomenės narių pasaulėjautos formavimo, teigdama būdingas tradicines humanistines vertybes ir naujas, šiuolaikinėms visuomenėms reikšmingas idėjas.

Istorinis likimas – valstybingumo ir natūralios  kultūrinės saviraiškos praradimas – lėmė, kad ši tradicija, kaip nė vienoje kitoje Europos šalyje, Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje tapo aktualia kovos už kultūrinį savitumą, modernios nacionalinės kultūros formavimą ir politinę nepriklausomybę išraiška.

 

Istorija

Dainų ir šokių šventės tradicijos ištakos –  XIX a. vidurio Vakarų Europoje. Čia nuo savaimingų liaudies švenčių su karnavalais, vaidinimais ir poetų turnyrais ilgainiui buvo pereita prie organizuoto pasirengimo šventėms kaip šventės pagrindą iškeliant jungtinio choro, kuriam pritaria pučiamųjų orkestras, pasirodymą. Šveicarijoje ir Vokietijoje atsirado dainininkų šventės, kuriose dainuodavo aukšto meistriškumo choristai.

Pirmoji Europos dainų šventė buvo surengta 1843 m. birželio 15 d. Ciuricho miesto aikštėje. Joje dalyvavo 80 chorų. Po poros metų toks pat renginys įvyko Vokietijoje, Viurcburgo mieste. Chorai būrėsi į draugijas ir sąjungas, masiškai buvo muzikuojama ir mokyklose. Tačiau ilgainiui dainų šventimo tradicija šiuose kraštuose išblėso. Dainavimo judėjimas, per Baltijos vokiečius atkeliavęs į Baltijos šalis, pirmiausia į Estiją ir Latviją, šiuose kraštuose prigijo ir įsitvirtino ilgam, iki pat šių dienų. Kad dainų ir šokių šventė Baltijos šalyse nebuvo trumpalaikė mada, o tapo nuolatine ir vietinėms tautoms labai  reikšminga tradicija, nulėmė keletas palankių ir šiame regione nekintančių aplinkybių:

– nacionalinio romantizmo nuostatų gajumas ir iš to išplaukiantis etninės kultūros sureikšminimas;

– politinės Baltijos tautų nepriklausomybės trapumas;

– buvo atrastas švenčių (ir tarpšventinio laikotarpio) organizavimo metodas, kuris, turėdamas sąsajų su natūraliai susiklosčiusiomis kaimo bendruomeninio dainavimo tradicijomis, lengvai ir tvirtai prigijo vietinių bendruomenių kultūroje.

Tris Baltijos tautas – Estiją, Latviją ir Lietuvą – XVIII a. pabaigoje suvienijo istorinis likimas – visos jos buvo aneksuotos Rusijos imperijos. Tautų gelbėjimosi, vienijimosi, liaudies savimonės prikėlimo idėja šiose šalyse suklestėjo XIX a., kai ir visoje Europoje mažosios tautos vadavosi iš didesniųjų valstybių jungo ir siekė nepriklausomybės bei valstybingumo. Kaip žinoma, šis masiškas, daugelį tautų apėmęs judėjimas buvo pavadintas tautinio romantizmo, nacionalinio išsivadavimo vardu arba Atgimimo laikotarpiu.

Etninės kultūros reikšmės suvokimas Baltijos šalyse rėmėsi idėjomis ir pažiūromis, suformuluotomis Vokietijos rašytojų bei filosofų, pvz., etnopsichologo Vilhelmo Vundto, darbuose. Baltijos šalyse (ypač Estijoje ir Latvijoje) šios idėjos XIX amžiaus antrojoje pusėje daugiausia plito perimant jas iš Baltijos vokiečių. Pastarieji, susidomėję vietinėmis etninėmis kultūromis, greitai paskatino estų, latvių, lietuvių savivoką, stimuliavo modernių nacionalinių kultūrų formavimąsi.

Nacionalinės kultūros savo ruožtu buvo kuriamos remiantis liaudies kultūros paveldu, pirmiausia iš šio paveldo iškeliant liaudies dainas. Nacionalinės kultūros kūrimo procese itin didelį vaidmenį suvaidino šių trijų šalių intelektualai ir menininkai – jie ne tik stiprino nacionalinių kultūrų pagrindus profesionaliais meno kūriniais, bet ir atliko didžiulį tautos  budinimo darbą, pabrėždami kiekvieno individo sąmoningo apsisprendimo tautiškumo atžvilgiu svarbą. Viena iš priemonių  šiam tikslui siekti tapo masinis dainų ir šokių šventimo judėjimas. (Pirmosios dainų ir šokių šventės įvyko: Estijoje – 1869, Latvijoje – 1873, Lietuvoje – 1924 metais.)

Masiniai tautų susibūrimai per dainų ir šokių šventės  renginius skatino tautų bendrumo ir vienybės jausmą ir kūrė prielaidas ateityje Baltijos tautoms atsiskirti nuo Rusijos ir sukurti (o Lietuvai – atkurti) savarankiškas valstybes.

Kaip žinoma, XX a. pradžioje, po Rusijos revoliucijos, Estija, Latvija ir Lietuva tapo savarankiškos valstybės. Dainų ir šokių šventimo tradicijos jose ir toliau reiškė tą pačią idėją – nuolat paliudyti ir sutvirtinti tautų bendrumo ir tapatybės jausmą, nacionalinės nepriklausomybės reikšmingumą.

Vėlyvo, palyginti su Estija ir Latvija, dainų ir šokių šventės tradicijos atsiradimo Lietuvoje priežastis – dar tragiškiau negu Estijoje ir Latvijoje susiklosčiusios  istorinės aplinkybės. Lietuvoje 50-čia metų ilgiau negu Estijoje ir Latvijoje tęsėsi baudžiava, ji buvo panaikinta tik 1861 metais. 1861 metais Lietuvoje subrendo nacionalinio ir socialinio išsivadavimo banga. 1863 metais Lietuvos bajorai ir valstiečiai, susivieniję su Lenkijos išsivaduojamuoju judėjimu, sukilo. Sukilimas buvo žiauriai numalšintas. Didelė dalis sukilėlių buvo nužudyta arba su visomis šeimomis ištremta į Sibirą. Lietuvoje paskelbtas spaudos draudimo laikotarpis, kuris tęsėsi iki pat 1904 metų. Buvo uždarytas Vilniaus universitetas, katalikų dvasininkų rengimo seminarijos, visos katalikų parapijų mokyklos, kuriose neretai dėstyta lietuvių kalba, uždrausta spauda lotyniškais rašmenimis, lietuvių kultūrinės draugijos ir pan. Buvo stengiamasi visiškai užgniaužti  bet kokias nacionalinės lietuvių kultūros užuomazgas. Tokiomis sąlygomis lietuvių kultūra užsikonservavo valstiečių sluoksnio sukurtuose kultūros kloduose – itin turtingoje tautosakoje, liaudies dainavimo tradicijose, kryždirbystėje, tekstilėje ir pan., tad Rusijos imperijai taip ir nepavyko Lietuvos nutautinti.

1795 metais žlugus Lietuvos ir Lenkijos valstybei dalis Lietuvos, Užnemunė, atiteko Prūsijai, o Mažoji Lietuva (istorinė sritis, susidariusi XVI a. abipus Priegliaus ir  Nemuno žemupio iš kryžiuočių XIII a. užkariautų baltų žemių) jau kur kas anksčiau buvo prie Prūsijos prijungta. Tuo laikotarpiu, kai Lietuvos kultūra buvo represuojama, būtent čia spausdintos lietuviškos knygos, laikraščiai, kuriuos knygnešiai slapta gabendavo į Lietuvą ir platindavo kaimuose.

Būtent iš šių Lietuvos dalių, socialiniu ir ekonominiu  požiūriu laisvesnių ir turtingesnių, kilo nemaža Lietuvos inteligentų, po Lietuvą pradėjusių skleisti nacionalinio išsivadavimo idėjas, kurios buvo reiškiamos ne tik spausdintu žodžiu, bet ir kultūrine veikla.

Žymus lietuvių  humanistas ir kultūros veikėjas Vydūnas (1868–1953) Tilžėje ėmė rengti vakarus, kuriuose dainuodavo choras – 1900 ir 1902 metų lietuviški koncertai jau buvo vadinami dainų šventėmis. Mažojoje Lietuvoje esantis Rambyno kalnas tapo mėgstama masinio dainavimo ir žmonių  susibūrimo vieta. Čia pirmą kartą lietuviškas choras uždainavo 1895 m. vasario 17 d. draugijos „Birutė” dešimtmečio proga. Ant Rambyno kalno vyko įvairių draugijų sąskrydžiai, kuriuose buvo koncertuojama ir vaidinama, rengiama Joninių šventė. „Giedotojų” draugija rengė šventes ir koncertus Tilžėje, Gumbinėje, Ragainėje, Rūkuose, Rusnėje, Juodkrantėje, Lauksargiuose, Smalininkuose, Klaipėdoje.

Tačiau Prūsijos valdžia irgi nebuvo suinteresuota lietuvių nacionalinės kultūros plėtote. Politiniu (kartu ir kultūriniu) požiūriu estų ir latvių santykiai su vietiniais vokiečiais buvo ne tokie pat, kaip Mažosios Lietuvos lietuvių su vokiečiais. Latvijos ir Estijos vokiečiai ir patys buvo Rusijos imperijos pavaldiniai (kartais gana lojalūs estams ir latviams). Jie galėjo pritarti daugeliui estų ar latvių nacionalinių siekių. O lietuviai labai sunkiai kovojo už savo etninį išskirtinumą su Vokietijos administracija. Mažojoje Lietuvoje buvo gana paradoksali padėtis. Viena vertus, būtent vokiečiai pirmieji pradėjo rinkti lietuvių folklorą, liaudies drabužius ir kitus meno dirbinius, skatino tautinių kostiumų atsiradimą bei dėvėjimą. (Šios krypties veiklą rėmė ne tik žymūs vokiečių kultūros veikėjai, bet ir labai aukšti oficialiosios valdžios sluoksniai.) Tačiau, antra vertus, kultūrinei veiklai buvo efektyviai trukdoma peraugti į politinius siekius. Domėjimasis folkloru ar liaudies menu kurį laiką (iki pat amžių sandūros) ir  patiems lietuviams neatrodė labai svarbus ir perspektyvus. Galbūt tuo ir būtų galima paaiškinti, kodėl dainų šventės Mažojoje Lietuvoje prasidėjo vėliau negu Estijoje ir Latvijoje; faktiškai tik tada, kai analogiškų kultūrinių judėjimų pradmenys pasirodė Didžiojoje Lietuvoje. Kaskart sunkėjant kultūrinės veiklos sąlygoms, šio krašto šviesuolių entuziazmas ėmė blėsti.

Didžiojoje Lietuvoje ima tuo tarpu rastis atbundančios tautos požymių. Čia imta rengti slaptieji vakarai, kuriuose dainuota, šokta ir  vaidinta. Labai aktyvi buvo knygnešių (žmonių, savo noru rizikavusių ir nešusių į Lietuvą lietuviškas knygas, spausdintas Prūsijoje) veikla, gausiai organizuotos slaptosios mokyklos (tai nelegalios mokyklos, veikusios Lietuvoje spaudos draudimo laikotarpiu – 1864–1904), kuriose buvo mokoma skaityti lotynų rašmenimis.

XX a. pradžioje, 1904 m. panaikinus spaudos draudimą, nacionalinė  lietuvių  kultūra ėmė atsigauti. Prie bažnyčių ir atskirai ėmė kurtis chorai, įvairios draugijos. Brendo terpė, iš kurios vėliau galėjo atsirasti  visuotinio dainavimo ir šokimo tradicija.

Vis dėlto pirmoji Lietuvos Dainų diena buvo surengta tik 1924 m., t.y. po 6 metų nuo Lietuvos valstybės pirmojo atkūrimo. Dainų diena įvyko Kaune (Lietuvos sostinė Vilnius ir jo kraštas tuo metu buvo okupuotas Lenkijos). Jos iniciatorius buvo muzikas Juozas Žilevičius. Jis, ištyręs ir aprašęs estų bei latvių dainos ir šokio šventimo tradiciją, ėmė organizuoti specialius kursus Lietuvos muzikos mokytojams, registravo chorus ir jų atliekamą repertuarą, Pasirodė, kad daugelis chorų dainavo tas pačias dainas, tad buvo sudaryta muzikų komisija, kuri rūpinosi, kad chorai tinkamai paruoštų repertuarą.

Pirmojoje Dainų dienoje dalyvavo 77 chorai, iš viso apie 3000 dainininkų. Atliktos 34 dainos, iš jų 21 harmonizuota liaudies daina ir 13 originalių. Chorams akompanavo jungtinis dūdų orkestras.

Jau pirmoji Dainų diena buvo apgaubta įvairiais ceremonialais, o šventės emblema simbolizavo šešerius Nepriklausomybės metus.

Antroji Dainų šventė įvyko 1928 m. taip pat Kaune ir buvo skirta Lietuvos Nepriklausomybės 10-mečiui. Joje dalyvavo apie 6000 dainininkų, buvo atlikta 21 daina, iš kurių 13 – liaudies dainos, 1 giesmė – choralas ir 7 originalūs kūriniai. Dalyvavo ir 250 moksleivių, kurie atliko masinius gimnastikos pratimus.

Trečioji Lietuvos dainų šventė, skirta Vytauto Didžiojo garbei, įvyko 1930 m. birželio mėn. Joje taip pat dalyvavo 6000 dainininkų. Buvo atlikta 24 kūriniai – viena psalmė, šeši originalūs kūriniai ir harmonizuotos liaudies dainos.

Iš šių trijų švenčių aiškiai matyti, kaip buvo formuojamas repertuaras: daugiausia dainuota harmonizuotų liaudies dainų, antroje vietoje – autorinė kūryba, reikalaujanti atitinkamo dainininkų ir vadovų pasirengimo.

Pirmąja šokių švente laikoma 1937 m. birželio mėnesį Kaune „Jaunosios Lietuvos” organizacijos surengta šventė, kurioje 448 šokėjai, atrinkti iš įvairių Lietuvos vietovių, pagal bendrą aikštės brėžinį pašoko keletą tautinių šokių.

Taip Lietuvoje formavosi dainų ir šokių šventės tradicija. Nors po trečiosios Dainų šventės 1930 m. Dainų švenčių nevyko, bet chorinis judėjimas nesustojo. Miestai, rajonai, įvairios draugijos, sąjungos rengė Dainų šventes; skelbė kūrinių chorams konkursus, chorų varžybas, organizavo koncertus, eitynes. Pasirodydavo jungtiniai vyrų, vaikų chorai, skudutininkų ansambliai, pučiamųjų orkestrai, šokėjai (kompozicijas atlikdavo maždaug 500 šokėjų). 1939 m. Šaulių sąjunga surengė Dainų šventę, kuri vyko Kaune, Dainų slėnyje.

Maždaug 1939 m. Lietuvos švietimo ministerijos Kultūros reikalų departamentas nusprendė, kad dainų ir šokių šventimo judėjimui būtina suteikti organizuotą valstybinį pobūdį. Netgi buvo parengtas Dainų švenčių  įstatymo projektas, nurodantis švenčių periodiškumą ir apimtis: rajoninės Dainų šventės būtų rengiamos kasmet, visuotinės – kas penkeri metai. Artimiausia šventė buvo numatyta surengti 1943 metais (1938 m. buvo išleista 38 kūrinių repertuaro knyga, kurioje atspausdinti ir Lietuvos, Latvijos bei Estijos himnai). Tačiau, kaip žinoma, 1941 metais Lietuva pakliuvo į Antrojo pasaulinio karo verpetus ir šalis vėl buvo okupuota, šįkart – Vokietijos.

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui Lietuva, kaip ir Latvija bei Estija, pateko į Sovietų Sąjungos sudėtį. Šalyje prasidėjo represijos, tūkstančiai tūkstančių valstybės, kultūros, meno veikėjų, inteligentų, pasiturinčių valstiečių buvo ištremti  į Sibirą, kur daugelis jų dėl nepakeliamų klimatinių sąlygų ir darbo konclageriuose žuvo. Lietuvoje kilo karinis pasipriešinimas – tūkstančiai jaunuolių išėjo į miškus kovoti prieš sovietinę okupaciją.

Vis dėlto, nepaisant visų politinių ir socialinių kataklizmų, tuomet užgriuvusių Lietuvą, 1946 metais vėl atgaivinta dainų šventės tradicija. Renginyje dalyvavo apie 12 tūkstančių dainininkų. Nuo 1950 metų dainų ir šokių šventės renginiai buvo organizuojami  periodiškai kas 5-eri metai. Dalyvių skaičius augo – maždaug iki 30–35 tūkstančių. Dainų ir šokių šventės tradicijai, kaip ir kitiems menams, galiojo sovietinės estetikos ir politikos dogma – Lietuvos menas turėjo būti tautinės formos, bet  socialistinio turinio. Dainų ir šokių šventės tradiciją slėgė griežta ideologinė kontrolė – renginių repertuaras, atributika ir simbolika turėjo būti pripildyta Sovietų Sąjungą ir Komunistų partiją šlovinančių kūrinių bei ženklų. Bet čia pradėjo funkcionuoti prigimtinė, iš seno įvaldyta ir šiai tradicijai būdinga slapto,  neoficialaus kultūrinio pasipriešinimo funkcija – vis dėlto dauguma kūrinių buvo lietuviški,  į renginius suvažiuodavo lietuviai, po renginių įvykdavo masiniai dainavimai gatvėse – dainų ir šokių renginiai buvo suvokiami kaip tautinės tapatybės patvirtinimas. Faktiškai Dainų šventė visada siekė pristatyti tautą kaip brandžią ir sutelktą bendriją, turinčią turtingą praeitį ir vertą ateities.

Kultūros ir meno veikėjai stengėsi, kad mėgėjų meno kolektyvų meistriškumas augtų. Taip pat siekė sukurti šiems renginiams materialinę bazę. Subrendus naujam sceniniam žanrui, jis būdavo įtraukiamas į renginių struktūrą.

Nuo 1950 metų Dainų šventę papildė Šokių diena. Tai buvo savarankiškas didžiulis renginys, masinių šokių kompozicijų atlikimas „Žalgirio” stadione.

Nuo tų pačių 1950 metų Vilniuje tomis dienomis, kai vyksta Dainų šventė, atidaromos ir pačios didžiausios, visos šalies liaudies dailininkų bei amatininkų kūrybą aprėpiančios liaudies meno parodos. Tokių parodų tradicija tęsiasi nuo 1907 metų (pirmoji lietuvių dailės paroda). Svarbiausios liaudies dailės parodos sutapatinimas su nacionaline dainų ir šokių šventės tradicija buvo labai logiškas, nes ir mažesnes, įžangines regionines šventes bei kitus panašius renginius dažnai natūraliai lydi liaudies amatininkų parodos, konkursai bei mugės. Visų sričių liaudies kūrybos sutelkimas vienai, didžiausiai šventei atitinka Lietuvoje vis dar ganėtinai stiprius kaimo bendruomenės papročius, tradicinės etninės kultūros sinkretiškumą.

Nuo 1955 metų pradėtas leisti laikraštis „Skambėk, daina”, pasirodantis Dainų šventės Vilniuje metu. Laikraštis skirtas mėgėjų meno kolektyvų veiklai ir renginių eigai atspindėti. Iki šiol yra išleista 53 numeriai.

Nuo 1924 metų Dainų šventės proga išleidžiami bukletai ar  knygos, kuriuose  pateikiama visa faktografija, pristatomi vyriausieji dirigentai, vadovai ir pan.

Po 1955 ir 1985 metų švenčių išleisti albumai.

1960 metais pagal estų architektų projektą buvo pastatyta estrada Dainų dienos renginiui Vingio parke.

1970 m. buvo rekonstruota Kalnų parko aikštė. Tais pačiais metais į Dainų šventės struktūrą kaip savarankiškas renginys buvo įtrauktas naujai subrendusių sceninių liaudies dainų ir šokių  ansamblių  pasirodymas, pavadintas Ansamblių vakaru.

1980 m. pirmą kartą Vingio parko estradoje grojo jungtinis pučiamųjų orkestras – beveik 3 tūkstančiai muzikantų.

Iš dainų ir šokių šventės tradicijos išaugo ir Moksleivių dainų šventė, pradėta periodiškai rengti kaip savarankiškas renginys nuo 1964 metų.

Dainų ir šokių šventės tradiciją kaip nacionalinį kultūrinis paveldą „išsivežė” inteligentija, kuri po Antrojo pasaulinio karo pasitraukė į Vakarus. Lietuvių bendruomenės, įsikūrusios JAV, Kanadoje, Australijoje ir kitose valstybėse, nuo 1956 metų reguliariai pradėjo rengti dainų ir šokių šventes užsienyje.

1990 metais vykusios Dainų šventės atmosfera kardinaliai skyrėsi nuo sovietinių laikų renginių: nesijautė policijos ir saugumo rankos, Vilniuje tvyrojo laisvės ir atviro džiaugsmo atmosfera, nors politinė situacija vis dar buvo labai įtempta. Dėl Rusijos blokados į šią šventę dar negalėjo atvykti Lietuvos išeivijos atstovai, bet buvo surengtas Tautinis vakaras Sereikiškių parke, kuriame dainavo gausūs folkloro ansambliai. Autentiškų folkloro ansamblių sąjūdis Lietuvoje prasidėjo 7–8 dešimtmetį. Jų veikla suvaidino didžiulį vaidmenį paskutiniajame nacionalinio išsivadavimo judėjime. Dalies folkloro ansamblių atsiradimas buvo susijęs ir su  pasipriešinimu dainų ir šokių  kolektyvų ir jų repertuaro pernelyg  didelei reglamentacijai, pernelyg dideliam sovietinės ideologijos krūviui. 1985 metai – turbūt ta riba, kai Dainų šventėje dalyvavo daugiausia dalyvių (38.856), bet, kaip niekad, ji buvo itin politizuota ir prižiūrima. Kaip alternatyva tokiam liaudies dainos pažabojimui ir atsirado folkloro sąjūdis. Reikia tik pabrėžti, kad jau 1990 metais, Lietuvai vėl tapus nepriklausoma valstybe, folkloro sąjūdis natūraliai įsiliejo į Dainų šventę ir tapo pirmąja jos diena, istoriniu požiūriu, natūraliai žiūrovą vedančia nuo archajiškos lietuvių liaudies dainos, šokio ir tradicijų iki harmonizuotų, stilizuotų ir originalių sudėtingų kūrinių, kurie atliekami paskutinę renginių dieną Vingio parke.

Į 1994 metų  pasaulio lietuvių dainų šventę jau įsijungė lietuvių išeivija iš JAV, Kanados, Australijos, Vokietijos ir kt., Rusijos (tremtinių chorai), Latvijos, Lenkijos, Ukrainos lietuviai.

Kaip jau minėta, šiuo metu dainų ir šokių šventę sudaro 6 pagrindiniai renginiai ir daugybė papildomų. Akivaizdžiai matyti, kad ši tradicija yra gyvybinga ir turi potencijos tiek įtraukti į savo struktūrą  naujai subręstančius mėgėjų meno reiškinius, tiek kelti programų atlikimo meistriškumą.

 

Dainų šventės renginiai ir visos prieš juos vykstančios mažesnio mastelio regioninės šventės, konkursai, peržiūros buvo ir tebėra  svarbiausi renginiai, kuriuose vilkima tautiniu kostiumu. Specialiai pasisiūtais tautiniais kostiumais pirmosios apsivilko choristės 1900 metais vienoje iš pirmųjų, dar ne visą šalį, o tik nedidelį regioną subūrusioje Dainų šventėje (Vydūno vadovaujamos Tilžės lietuvių giedotojų draugijos choristės). Tautiniais kostiumais vilkėjo ir pirmosios nacionalinės Dainų dienos choristės (visos) 1924 metais. (Organizatoriai tautinių kostiumų tik pageidavo, bet nereikalavo.)

XX a. ketvirtajame dešimtmetyje, kai pradėjo gana sparčiai plėtotis tautiniai šokiai ir šokių šventės, pirmą kartą iškilo būtinybė siūdintis ne tik moteriškus, bet ir vyriškus tautinius kostiumus (iki tol pastarieji beveik nenaudoti). Taigi šokių šventės tapo svarbiausiu veiksniu, formuojančiu vyriško tautinio sceninio kostiumo išvaizdą.

Po Antrojo pasaulinio karo okupacijos sąlygomis išlikusių Dainų švenčių reikšmė tautinio kostiumo raidai ypač padidėjo. (Nes buvo sunaikintos tokios svarbios sferos, kaip įvairios patriotinės pakraipos draugijos, buvo uždrausta arba stipriai apribota bažnytinių brolijų veikla, iškilmingos procesijos ir pan. Anksčiau visi tie veikėjai buvo vieni svarbiausių tautinio kostiumo vilkėtojų ir propaguotojų.) Tautinius kostiumus nacionalinių Dainų švenčių programoms pradėjo projektuoti dailininkai scenografai. Drabužių stilių imta glaudžiai sieti su naujomis muzikos, liaudies šokio  interpretacijomis.

Dainų švenčių judėjimas iki šiol tebėra vienu iš svarbiausių lietuvių tautinio kostiumo raidos veiksnių. Pavyzdžiui, per paskutinįjį dešimtmetį, autentiškam folklorui tapus labai populiariu, daug pastangų dedama ir autentiškiems liaudies kostiumams rekonstruoti.

 

Organizavimo metodika

Nacionaliniai dainų ir šokių šventės renginiai Lietuvoje organizuojami kas ketveri metai. Prielaida jiems suburti – kultūros prasme aktyvi visuomenė, gausus ir gyvybingas mėgėjų meno kolektyvų tinklas visoje šalyje.

Kiekvieną kartą, rengiantis šventei, organizacinis komitetas iš naujo suformuoja visų renginių repertuarą, į kurį paprastai įtraukiama nuolat šiose šventėse atliekami kūriniai iš vadinamojo aukso fondo (tai pačios populiariausios harmonizuotos liaudies dainos, senos patriotinės dainos, mėgstamiausi profesionalų kompozitorių sukurti kūriniai, tvirtai prigijusios sceninės liaudies šokio kompozicijos ir t.t.) bei geriausi šiuolaikinių autorių kūriniai (nuolat skelbiami konkursai  naujiems kūriniams įsigyti).

Atskirų dienų programoms parengti skelbiami scenarijų konkursai.

Suformavus repertuarą, jis centralizuotai parengiamas ir išleidžiamas atskirais leidiniais.

Pretenduojantys dalyvauti Pasaulio lietuvių dainų šventėje meno kolektyvai pradeda šį repertuarą rengti. Vadovams organizuojami mokomieji seminarai. Prieš šventę įvyksta peržiūros, ir atrenkami geriausiai repertuarą parengusieji (vidutiniškai 30.000 dalyvių).

Šventės dienomis aktyviai pradeda dirbti įvairios organizacinės ir aptarnaujančios tarnybos, reikalingos maždaug 30-ies tūkstančių dalyvių apsigyvenimui, buities ir kitokiems reikalams sutvarkyti. Lietuvos sostinė Vilnius paprastai jau būna pasirengusi svečius priimti.

Kad  jungtiniai kolektyvai būtų pasirengę drauge atlikti numatytas programas, kelias dienas prieš šventinius renginius repetuojama.

Prasideda šventiniai renginiai. Iš jų pagrindiniai:

Folkloro diena

Nacionalinės liaudies meno parodos atidarymas

Ansamblių vakaras

Šokių diena

Dainų diena.

Papildomi renginiai:

Eitynės

Kanklių vakaras, pramoginės ar simfoninės  muzikos koncertas, pučiamųjų orkestrų žygiuotės miesto aikštėse ir gatvėse ir pan.

Ceremonialai Rasų kapinėse ir Antakalnio memoriale žymiems valstybės, kultūros ir meno veikėjams atminti

Chorų konkursų baigiamasis turas

Iškilmingas organizacinio komiteto ir kolektyvų vadovų priėmimas prezidentūroje ir šventės regalijų įteikimas

Dalyvavimas Valstybės dienos oficialiuose renginiuose.

Prieš  Dainų šventę išleidžiama proginė knyga, skirta mėgėjų meno kolektyvams apibūdinti ir visai Dainų šventės renginių faktografijai pateikti. Šventės metu išleidžiama pora laikraščio „Skambėk, daina” numerių, kuriuose apžvelgiama mėgėjų meno kolektyvų veikla per praeitus 4 metus, pristatomos programos, svečių kolektyvai ir t.t.

Dalyviai

Iš viso Dainų šventėje dalyvauja vidutiniškai 30 tūkstančių dalyvių. Amžiaus grupių požiūriu, tai – vaikų, moksleivių, jaunimo, suaugusiųjų ir vyresniojo amžiaus žmonių kolektyvai. Lyties požiūriu, tai – vyrai ir moterys. Socialiniu požiūriu, Dainų šventėje dalyvauja visų socialinių sluoksnių ir mažesnių grupių atstovai. Tautybės požiūriu, renginiuose dalyvauja ne tik lietuviai, bet ir Lietuvos mažumų – lenkų, rusų, baltarusių – meno mėgėjų kolektyvai bei svečiai iš Latvijos, Estijos ir kitų kaimyninių šalių.

Folkloro dienoje dalyvauja  apie 200 kolektyvų,  apie 4000 dalyvių.

Nacionalinėje liaudies meno parodoje eksponuojama apie 500  kūrėjų 1500 dirbinių.

Ansamblio vakare dalyvauja  apie 3000 dalyvių.

Šokių dienoje dalyvauja apie 250 kolektyvų, 9000 šokėjų.

Dainų dienoje – apie 400 chorų, tarp jų maždaug 149 mišrūs chorai, 99 moterų chorai, 40 vyrų chorų, 91 vaikų choras, 70 jaunimo chorų, 84 pučiamųjų  instrumentų orkestrai. Iš viso – apie 15 tūkstančių dalyvių.         

               

Tęstinumas

Dainų ir šokių šventimo tradicija gyvuoti gali tik dėl to, kad nepaliaujamai turi savo pagrindą – įvairius mėgėjų meno kolektyvus. Mėgėjų meno kolektyvai nuo pat savo atsiradimo pradžios kūrėsi savo noru, spontaniškai. Dažnai tai priklausė nuo vieno ar kelių iniciatyvių žmonių, kurie gebėjo kolektyvui vadovauti. Muzikos ar choreografijos pagrindų jie dažniausiai būdavo išmokę Rusijos, Lenkijos mokyklose, Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu – ir Lietuvoje. Sovietiniu laikotarpiu, atsižvelgiant į meno mėgėjų poreikius, nuo 1971 metų įvairių žanrų specialistai, orientuoti  vadovavimui mėgėjų meno kolektyvams, rengiami Klaipėdos universitete (tuomet  – Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetai). Taigi dalyvavimas meno mėgėjų veikloje yra savanoriškas, o galimybės šia veikla užsiimti sudaromos organizuotai, valstybei ir  savivaldybėms rūpinantis, kad mokyklose, kultūros namuose ar kitose įstaigose dirbtų reikiamo profilio specialistai.

Pati dainų ir šokių šventės idėja perduodama iš kartos į kartą, kaip minėta, ji netgi buvo „išsivežta” iš Lietuvos valstybės  teritorijos į įvairias užsienio šalis ir ten pratęsta jaunesnių kartų.

Su dainų ir šokių šventės tradicija suaugama nuo vaikystės, dalyvaujant mėgėjų meno kolektyvų veikloje, vietinėse šventėse, apžiūrose, konkursuose ir galiausiai Pasaulio lietuvių dainų šventėje. Ši tradicija perduodama šeimose (jei jų nariai dalyvauja ar yra dalyvavę mėgėjų meno veikloje), mokyklose, kultūros įstaigose, nevyriausybinėse organizacijose, savarankiškų  (autonomiškų) kolektyvų veikla.

Tradicijos tęstinumui svarbu ne tik jos konkretūs perteikėjai, bet ir jos priėmėja, vartotoja  – visa Lietuvos visuomenė, išsauganti gyvą šio reiškinio poreikį.

Prie tradicijos perdavimo, jos prestižo formavimo nemažai prisideda ir žiniasklaida.

Nuo 1945 metų buvo pradėta kurti institucinė struktūra, reikalinga vietiniams ir valstybiniams dainų ir šokių renginiams organizuoti. Tuo rūpinasi miestų ir rajonų kultūros bei švietimo skyriai,  valstybiniu mastu yra įsteigtas Dainų šventės fondas, veikia Dainų šventės būstinė, kaskart šventei parengti sudaromas organizacinis komitetas, kuriam vadovauja aukšti valstybės pareigūnai.

Tačiau Baltijos šalys, Estija, Latvija ir Lietuva, vėl tapusios nepriklausomomis valstybėmis, išgyvena didžiules ekonomines ir socialines permainas. Pereinant į rinkos ekonomiką, kultūros ir meno sritis taip pat įtraukiama į komercinius santykius. Viena vertus, atsiranda naujų privačių meno mėgėjų studijų, įvairių būrelių, bet už dalyvavimą juose, kartais netgi valstybinių institucijų kolektyvuose, reikia mokėti tam tikrą mokestį, įdėti investicijų įsigyjant tautinius kostiumus, instrumentus, rengiantis koncertinėms kelionėms ir pan.. Tačiau Baltijos šalių ekonomika dar nėra atkurta, nedarbo lygis siekia maždaug  20 proc., klesti nelegali emigracija į pasiturinčias Vakarų Europos šalis ir JAV, daugelio šeimų pragyvenimo lygis vos siekia minimumą. Sunki ekonominė ir socialinė  valstybių piliečių būklė  tampa didele kliūtimi užsiimti kultūrine ir meno mėgėjų veikla.

Dėl nestabilios ekonominės valstybės būklės lėšų trūkumas jaučiamas ir organizuojant Pasaulio lietuvių dainų šventę. Nors valstybė ją remia, nors ieškoma privačių mecenatų ir rėmėjų, dalį materialinių išlaidų tenka padengti patiems šventės dalyviams, o tai padaryti gali toli gražu ne visi, tad finalinė šventė Vilniuje  šiuo požiūriu vis labiau apribojama.

Kita vertus, Baltijos šalyse jaučiamas didžiulis iš Vakarų valstybių ateinančios masinės komercinės kultūros srauto poveikis. Globalizaciniai procesai, spartus informacinės technologijos įvaldymas ir su tuo susijęs individualaus akiračio išplėtimas daliai visuomenės, ypač jaunimui daro niveliuojantį poveikį, ardo  nacionalinio imuniteto jausmą ir savų nacionalinių vertybių suvokimą. Jeigu globalizaciniai procesai Baltijos šalyse ir toliau plėtosis būtent šia linkme, nacionalinėms kultūroms, taip pat ir  dainų ir šokių šventės tradicijai gali iškilti grėsmė sumenkti ir ilgainiui išnykti.

 

Dainų šventės vertė ir reikšmė

Nacionalinė dainų ir šokių šventės tradicija yra kultūros reiškinys, ypač vertingas istoriniu, kultūriniu, estetiniu, socialiniu ir unikalumo požiūriais.

Istoriniu požiūriu nacionalinė dainų ir šokių šventės tradicija vertinga dėl to, kad, užgimusi kartu su  mažųjų Europos tautų nacionalinio išsivadavimo sąjūdžiu XIX a. antrojoje pusėje,  štai jau beveik šimtą metų ji egzistuoja, prisitaikydama prie įvairių istorinių – politinių aplinkybių, laisvės ir okupacijų sąlygomis. Ji atspindi  Baltijos šalių istorinį likimą, istorinės raidos lūžius ir pertvarkas, kadangi visada, nuo pat atsiradimo, buvo glaudžiai ideologiškai susijusi su išsivadavimo ir tautinės vienybės siekiais. Nacionalinėje dainų ir šokių šventės tradicijoje visada slypėjo stiprus, bet subtilios kultūrinės formos ideologinis užtaisas. Nacionalinio išsivadavimo sąjūdžio XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje laikotarpiu ši tradicija buvo viena iš svarbiausių tautų budinimo priemonių; XX a. pirmojoje pusėje, atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, nacionalinė dainų ir šokių šventės tradicija buvo visuotinė tautų vienijimosi, tautinio bendrumo ir pilietiškumo jausmo stiprintoja; sovietinės okupacijos sąlygomis, ji, prisitaikiusi prie istorinių aplinkybių, veikė kaip slapta, neoficiali rezistencinė tradicija, padedanti tautai susiburti ir išgyventi  bendrumo jausmą; Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, ši tradicija, vėl funkcionuodama laisvės sąlygomis, politiniu požiūriu turi galimybių visavertiškai skleistis.

Taigi istoriniu požiūriu nacionalinė dainų ir šokių šventės tradicija yra vertinga Lietuvos kelio į išsivadavimą liudytoja, verta būti kultūrinių istorinių tyrinėjimų objektu.

Kultūriniu požiūriu nacionalinė dainų ir šokių šventės tradicija yra vertinga ir kaip kultūros istoriją atspindintis reiškinys, ir kaip aktyvi tebesiplėtojančios  kultūros dalis.

Šios tradicijos ištakos – Lietuvos agrarinės visuomenės vietinių bendruomenių senoviškoje kolektyvinėje gyvensenoje ir papročiuose. Visų pirma turimas omeny liaudies dainų kolektyvinis  dainavimas dirbant ypač svarbius darbus – per šienapjūtę, rugiapjūtę, linų rovimą, per talkas ar minint svarbiausius žmogaus gyvenimo įvykius (vestuvėse, krikštynose), vakarėliuose šventadieniais ir pan. Kolektyvinio dainavimo tradiciją papildo liaudies šokiai, šokti šventėse, vakarėliuose, po talkų, ir ansamblinis muzikavimas.

Kultūriniu požiūriu nacionalinė dainų ir šokių šventės tradicija tapo pagrindiniu tiltu, padėjusiu archajiškos, agrarinės gyvensenos nulemtoms kultūros raiškos formoms pereiti į modernesnes, besiorientuojančias į Vakarų Europoje išsivysčiusias formas (muzikoje – besiremiančios klasikine harmonija, šokyje – romantiškuoju baletu), kuriose jau daug didesnį vaidmenį pradėjo vaidinti individualus kūrėjas. Šios tradicijos dėka archajiškieji liaudies kultūros klodai buvo panaudojami nacionalinei profesinei kultūrai kurti ir sudaromos sąlygos liaudžiai tame kūrime dalyvauti. Įsitvirtinus nacionalinei dainų ir šokių šventės tradicijai, atsirado galingas akstinas kurtis ir funkcionuoti chorams, harmonizuoti liaudies dainas, tyrinėti liaudies šokio tradicijas ir atgaivinti liaudies šokius, pritaikytus scenai ir didelėms aikštėms, pagaliau atsirado akstinas modifikuoti tautinius muzikos instrumentus, burti didesnius, pajėgesnius liaudies muzikos ansamblius, kurtis apskritai naujiems sceninio meno žanrams, kaip kad minėtieji liaudies dainų ir šokių ansambliai.

Šios tradicijos pagrindu nacionalinė Lietuvos kultūra praturtėjo naujomis mėgėjiškos ir profesinės kultūros formomis.

Ši tradicija yra ir  vienas iš pagrindinių visuotinių būdų vaikų ir jaunimo kultūriniam ugdymui.

Nacionalinę dainų ir šokių šventės tradiciją apibūdinant estetiniu požiūriu, reikėtų išskirti du šios tradicijos reiškimosi aspektus: 1) menine vertybe laikant  pavienį kūrinį kaip tokį; 2) menine vertybe laikant kiekvieną kartą konkrečiai vykstantį koncertą, didžiulių jungtinių kolektyvų atlikimo meistriškumą, koncertų režisūros, scenografijos kokybę, ypatumus ir pan.

Pirmuoju aspektu vertinant, visuotinai yra pripažįstama, kad Dainų šventėms per visą jų istoriją yra sukurta arba pritaikyta labai vertingų kūrinių: tiek dainų, tiek šokių, tiek instrumentinės muzikos.

Antruoju aspektu vertinant, atskirų (dainų, šokių, folkloro, dainų ir šokių ansamblių) jungtinių kolektyvų koncertai ir jų visuma nacionalinių renginių metu įgyja savarankišką estetinę vertę.

Socialiniu požiūriu dainų ir šokių  šventės tradicija yra labai vertingas visuomenę kolektyvinio bendrumo pagrindu telkiantis, tautinį identitetą stiprinantis ir pasauliui atvirą, harmoningą ir humanistinę pasaulėjautą formuojantis veiksnys. Dainų šventės dalyviai apima Lietuvoje egzistuojančius socialinius sluoksnius, vyrus ir moteris, vaikus, jaunimą, suaugusiuosius ir vyresniojo amžiaus žmones, lietuvius iš viso pasaulio ir šalies teritorijoje gyvenančias tautines mažumas.

Dainų ir šokių šventės tradicijos pagrindu į bendrą vienetą jungiamos ne tik pavienės tautos, bet ir tautų bendrijos, šiuo konkrečiu atveju – nepriklausomybę po sovietinės okupacijos  atkūręs Baltijos šalių – Estijos, Latvijos ir Lietuvos – regionas.

Unikalumo požiūriu nacionalinė dainų ir šokių šventės tradicija trijose Baltijos  šalyse – Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje – savo kultūrine forma neturi atitikmens ir yra itin vertingas kultūrinis ir visuomeninis reiškinys pasaulinės kultūros kontekste.

Be tradicinių dainų ir šokių švenčių, Estija, Latvija ir Lietuva rengia bendras studentų dainų ir šokių šventes „Gaudeamus” ir tarptautinį folkloro festivalį „Baltica”, tačiau šie renginiai yra palyginti neseni, kur kas mažesnio masto, apriboti arba amžiaus, arba kultūros išraiškos formos ir jokiu būdu neprilygsta  nacionalinei Dainų šventei.

 

 

Parengė Dalia RASTENIENĖ

 

 

© Lietuvos Liaudies Kultūros Centras.
Visos teisės saugomos.
Sprendimas: Idamas.
Naudojama Smart Web.